Kaip niekada gerai suvokiau, jog guliu lovoje. Bet, o, dangau! Negalėjau pasakyti kurioje. Galbūt savo steriliai baltame bute, su tik senamiesčiui būdingomis aukštomis lubomis ir prasta kanalizacija. Ar Bernardo sodyboje, kur kartais pabėgdavome tomis trumpomis akimirkomis, kai jam manęs reikėdavo, o aš būdavau netekusi paskutinio savigarbos lašo. Kur kiekvieną kartą palikdavau jį tarpduryje ir prižadėdavau – niekada daugiau. Apsisukusi, už mėnesio ar kelių, su kartėliu susirinkdavau taip beatodairiškai išmėtytus pažadus.
Dangau, dangau, nežinojau, kur esu. Aplink tvyrojo ir į mane smelkėsi keistas žmonių dūzgesys. Garsas lyg būtum užmigęs prekybos centre, per Kalėdinį išpardavimą. Kai perka pikti ir po du. Neišėjo pajudinti nė piršto ir kaip nors ištraukti savęs iš šios gėdos – juk yra nemenka tikimybė, jog miegu prekybos centre. Sukaupusi visas jėgas bandžiau surikti, krustelėti, suspausti ar kitaip įsitikinti, jog vis dar esu gyva. Keista jėga spaudė į sprangius patalus, paralyžiuodama kiekvieną mano kūno lopinėlį. Rodos darėsi sunkiau kvėpuoti.

Visai kaip tada, kai padauginau MDMA. Kūnas paniro į narkotinį svaigulį, kuris, rodės, niekada nesibaigs. Pavieniai garsai tapo nenutrūkstama simfonija, o mano akiratyje pasitaikiusios spalvos kūrė kūnus ir geometrines figūras, kurios lyg pakvaišusiame fantastiniame filme sukosi aplink ir judėjo į taktą girdimai muzikai. Rankomis bandžiau gaudyti mėlynus apskritimus ir raudonus kvadratus. Pažvelgus į veidrodį mačiau tik dvi juodas akis. Taip jau būna, kai svaiginiesi Indijoje, Goa. Dvylika. Dvylika gramų kokaino, dvylika gramų MDMA, dvylika gramų žolės. Ten nusipirkti “dievo dulkių”, “velnio pelenų” ar kito niekam nežinomo narkotiko gali tik kiekiu “šiek tiek”. Kuris, mano apskaičiavimais, yra dvylika gramų. Ir net jei bandysi ginčytis ir prašyti, jog kiekis būtų sumažintas, rudaakis pardavėjas tik nusišypsos.

- My friend, it’s just twelve grams – mirktels, – today, tomorrow and it will be gone by saturday.

Vėl panirau į keistą atbukusį sapną.
Matydavau ilgą koridorių. Tokį, koks tikriausiai yra už šios patalpos durų, tokį, kokie būna viešbučiuose su pasteliniais atspalviais išmarginta kilimine danga ir jokios estetinės vertės neturinčiais paveikslais. Tokie koridoriai visada būna per ilgi, o kambarių durys visos vienodos. Ir jei tu, viešbučio vestibiulyje, išlenkei stiklą ar du, tai tepadeda tau Dievas surasti savo kambarį šioje skaičių raizgalynėje 321…323…326… – Kuris gi, po velnių? Už kiekvienų durų verda vis kitas gyvenimas. Nors lovos užtiesalai bus vienodai kruopščiai išlyginti darbščios kambarinės, o balta patalynė visur kvepės vienodai, bet savasties jie bus pripildyti vis kitokių likimų, kitokių istorijų. Pagyvenęs verslininkas, slapčia glamonėjantis jauną meilužę ar meilužį. Čia pat už sienos, lovoje, mirštantis senukas. Ar žinote kiek žmonių mirė jūsų viešbučio lovoje? Jauna pardavimų vadybininkė, besikartojanti informaciją apie savo parduodamus produktus prieš susitikimą su svarbiu klientu. Už sienos dešimtmetį “švarus” išbuvęs alkoholikas įrėmęs stiklinį žvilgsnį į kitoje kambario pusėje stovintį “minibarą”. Už priešais esančių durų besimylintys jaunavedžiai ir tyliai koridoriumi slenkanti prostitutė, kuri tuoj įrėmins savo veidą šimtą eurų nakčiai kainuojančia šypsena.
Nuo tada, kai viskas prasidėjo, kiekvieną naktį sapnuodavau šitą ilgą, prakeiktą koridorių. Aš slinkdavau viena, o pro atviras duris mane stebėdavo nepažįstamųjų akys. Tie žvilgsniai buvo paklaikę ir bauginantys. Kūnas pritvinkdavo baimės nuo, regis, iš niekur sklindančių aimanų ir isteriško juoko. Visada ieškodavau savo kambario, rankose vartydama 212 numeriu pažymėtą raktą, bet koridorius niekada nesibaigdavo.
Prabudau. Trumpam sugrįžusi sąmonė neišblaivė mano kūno iš medikamentais sukelto svaigulio. Girdėjau kažką keisto ir nepažįstamo. Lyg pro šalį švilpiančius automobilius, ar metaliniu vamzdžiu tekantį vandenį. Netrukus supratau, jog pirmas dalykas, kurį išgirdau, yra mano pačios kvėpavimas. Kūnas nepažįstamais garsais, su pasipriešinimu traukė į save deguonį ir sunkiai jį išstumdavo. Pagaliau suvokiau, kur esu. Grįžau į karčią realybę. Buvau ligoninėje. Taip, kaip dieną prieš tai. Ir dar du šimtai keturiasdešimt aštuonias dienas.
- Ji bunda, – iš tolumos pasigirdo moteriškas balsas.
- Maja, prabuskite, gana miegoti,- šaukė į pasaulį vardu
- Maja, ar girdite mane?

Norėjosi rėkti, jog girdžiu, bet iš lūpų ištrūko tik ilgai slėpta aimana. Gerklę perštėjo, liežuvis buvo sausas ir sprangus, nebemokėjau jo valdyti. Lėtai atmerkiau akis. Teks vėl išmokti matyti. Jei kada nors mokėjau. Galėjau pajudinti pirštus, kiekvieną netikslų, lyg naujagimio tremorai, judesį pasveikindavo žmonių, esančių palatoje, liaupsės.

- Šaunuolė!

Kaip reikia gyventi, jog didžiausias tavo pasiekimas būtų pajudintas mažytis pirštelis. Tikrų tikriausia mano asmeninė regresija. Nuo perkamiausios dailininkės iki tobulos pirštelio judintojos yra tik du šimtai keturiasdešimt aštuonios dienos ir viena labai tamsi naktis.<...>
Sekmadienis yra pati ramiausia diena ligoninėse. Visi pakankamai savarankiški pacientai keliauja namo, palikę su pavydu į juos žvelgiančius kaimynus. Personalo lieka dvigubai mažiau, o budinti seselė būna pačios blogiausios nuotaikos. Lankytojų nebelieka, stoja visiška ramybė. Aš mėgau sekmadienius. Rodos laikas sustodavo, o mes visi likę savo apšiurusiose palatose, plaukome tirštame ore, pakibę virš sukuistų lovų. Taip levituojant labai lengva prisiminimais pabėgti iš kalėjimu tapusio pastato. <...>
Prieš metus mano gyvenimas neturėjo klaikaus vaistų kokteilio kvapo ar žalsvai melsvų sienų atspalvio. Į mano erdvę negalėjo kada panorėjusi įsiveržti seselė, ar visas gydytojų konsiliumas. Tada mano gyvenimas buvo lyg ankstyva popietė skanaujant austres. Tokia popietė, kokios būna nedideliame Prancūzijos pajūrio miestelyje. Sustojęs laikas pusryčiams geriant mimozą. Mylintis kelis kartus per dieną. Ragaujant druską iš savo plaukų. Lyg kambarys, kur pro atvertus suskeldėjusių rėmų langus ant girgždančio ąžuolinio parketo krinta besileidžiančios saulės spindulių keturkampiai. Ištįsę. Praradę savo formą margina grindis. Kur į patalpą skverbiasi Vilniaus senamiesčio garsai. Žmonių balsai, jų rankose laikomų vaikų verksmas. Ar siauromis gatvėmis zujantys automobiliai – ištisa susiliejusi garsų kakofonija. Stovėčiau viduryje tokio kambario, o raudona vasarinė suknelė smuktų nuo peties. Gėriau į save garsus ir kvapus. Prieš visa tai, mano dienos buvo karštą vasaros popietę užklydęs skersvėjis. Kambarys, perpildytas smilkalų ir marihuanos kvapo. Jo stiprumas primena aksomą – iš pažiūros švelnus ir šiltas, bet visada per sunkus. Nebesuskaičiuojami vakarai paskendę vyne, kartais balto aukso takeliu ištrinantys laiką. Dabar kartais mintimis grįždavau į tokius vakarus. Prisiminimai buvo vienintelis mano kelias iš ligoninės.
Draugai, kurių nepažinojau. Paveikslai, kurių kartais tapyti nenorėjau, bet už juos mokėta per daug, jog galėčiau atsisakyti. <...> Tik raganų ir raganių puotos buvo mano gyvenimas. Šokome nuogi, susikibę rankomis, velniškame rate, pagal paties Mamonos grojamą muziką. Pamiršę justi alkį, nepažindami jokių ribų, vieną akimirką pasiruošę mirti, kitą vėl griebdamiesi už šiaudo.<...>

Teksto vizualizacija paskutiniam užsiėmimui –
< https://www.youtube.com/watch?v=oC5lWTxvRKc>

Translation

Morning glory

As never before, clearly, I perceived that I’m lying in a bed. But, oh my! I could not tell in which. Maybe it’s my sterile white apartment with high ceilings and poor drainage so typical to the old town? Or Bernard’s country house, where sometimes we would get lost, in those brief moments when he needed me, and the last drop of my self-esteem was dissolved into thin air. Every time I’ve left him standing in the doorway, and promised to myself–never again. Then after a month, or more, my indiscriminately scattered promises were gathered once more.
Heaven, I do not know where I am. A strange buzz induced by some strange crowd hung around me and pushed it’s way into me. It sounded like you were asleep in the shopping center, during the Christmas sales, when everyone buys aggressively and more than needed. I could not pull myself out of this shame nor move a finger for that matter; as unlikely as it sounded I could truly be sleeping in the middle of a supermarket. I gathered all my energy and tried to scream, move, to grasp something, anything so I could make sure that I’m still alive. Unfamiliar strength pressed me into chokey sheets and blankets, paralyzing every part of my body that I once I believed I had. It’s getting harder to breathe.
It is reminiscent of the time when I overdosed on MDMA. Body immersed in a soporific, endless dizziness. The sporadic sounds become an infinite symphony, and colors drew bodies and geometrical shapes, which looked like out of a sci-fi movie, spinning around and moving to the rhyme of the music. I tried to catch the blue circles and the red rectangles; finally, exhausted, I looked into the mirror and saw two black holes instead of the eyes. It can happen if you are getting high in India, Goa. Twelve is the magic number here. Twelve grams of cocaine, twelve grams of MDMA, twelve grams of grass. The “the dusts of god”, “devil’s ashes” or another unprecedented drug that can only be bought in a quantity called tola. Which, at my rough estimate is twelve grams. And even if you try to argue, and request that the amount be reduced, the brown-eyed dealer will only smile.

- My friend, it’s just twelve grams –,collusive wink, – today, tomorrow and it will be gone by Saturday.

Once again I immersed into a strange, blunt dream.

I would see a long corridor. The same kind which probably is behind the door of this room, the same as in hotels, with pastel tints, mottled carpets and vain paintings on the walls. Such passages are always too long, and the room doors all the same. And if by any chance you wet your throat in the hotel lobby with a glass of scotch, then God help you to find your room in this rigmarole of numbers! 321…323…326… – Which one for god’s sake? Behind each door another life takes place. Although the bed linen is carefully aligned by a diligent maid, and white sheets would smell the same in each of the rooms, but they are filled with different fates, different stories. An elderly businessman secretly caresses a young mistress or lover. Right here, behind the wall, an old man is dying in his bed. Do you know how many people died in your hotel bed? A young sales manager, reviewing the information about her product prior to a meeting with an important client. An decade sober alcoholic, holding an intense stare to another side of the room where the mini-bar is standing. A newlywed couple making love behind the opposite door and a call–girl, quietly tiptoeing through the hallway, who is about to frame her face with a hundred-Euro-per-night smile.
Since then, when things started, every night I would see this long, damned corridor. I walked by myself, and through the open doors, eyes of the strangers observed every move I’d make. Those eyes were delirious and frightening. The body would swell with fear from propagating moaning and hysterical laughter. I always searched for my room, thumbing the numbered key, 212, but the corridor would never end.
I awoke. Briefly returned consciousness didn’t sober my body from medication-induced intoxication. I heard something strange and unfamiliar. Like cars whizzing by, or water running down the drainpipe. I soon realized that the first thing I heard was my own breathing. Lungs, with unfamiliar sounds, sucked oxygen and with difficulty tried to expel it. Finally, I realized where I was. I went back to the bitter reality. I was in the hospital. Just as the day before. And two hundred forty-eight days before yesterday.
- She’s waking up, – from afar came woman’s voice.
- Maya, wake up! – the world shouted my name.
- Maya, can you hear me?

I wanted to scream, but from the lips escaped only suppressed moaning. The throat felt sore, the tongue was dry and limp and I couldn’t control it. Slowly, I opened my eyes. I’ll have to learn how to see once again. If I ever knew how. I was able to move the fingers with imprecision, like a newborn’s tremor, movement, every one of them greeted by people present in the ward.

- Attagirl!

That’s how low I have fallen; my greatest achievement – movement of a pinkie. My personal regression. From the best-selling artist to the perfect finger mover, separated only by two hundred forty-eight days, and a very dark night. <...>

A year ago, my life did not have the horrid smell of a medicinal cocktail, or turquoise colored walls. My privacy could not be invaded by a nurse or a bunch of doctors. A year ago, I lived in a series of early afternoons, savouring oysters, just like it happens in a small French coastal town. Time stood still and for breakfast I would have a mimosa. Immersing myself into lovemaking a few times a day. Tasting the salt in my hair. Like a room where through the cracked window frames, the setting sunlight falls rectangular on the squeaky parquet. Elongated. Lost its former form, mottling the floor. Where sounds intrude from the Old Town of Vilnius. Human voices, cries of the babies held in their arms, cars whizzing by in the narrow streets–-sounds merged into an cacophony. I stood in the middle of the room, with a red summer dress that slid from the shoulder. I drank the sounds and smells. Before all this, my days were like a refreshing breeze lost in the hot summer. Rooms crowded with incense and the smell of marijuana. Its strength reminds me of touching velvet, seemingly gentle and warm, but always too heavy. Uncountable nights drowned in wine, sometimes white gold tracks erasing the time. Friends I did’t know. Paintings, sometimes I did not want to paint, but buyers paid too well so I couldn’t refuse. Until then, only feasts of witches were my life. We danced naked, holding hands, in a diabolical circle, accompanied by the music played by Mammon. We were forgetful about our hunger, knowing no boundaries, one moment ready to die, next–reaching for life. <…>

The visualization of this text: < https://www.youtube.com/watch?v=oC5lWTxvRKc>

“I am Skirmante Grigalaviciene, a young Lithuanian-rooted author working on my first novel. Writing makes me feel a human capable of extending my mind through paper. It makes me feel powerful and exposed at the same time. I am a good listener and therefore real people’s experiences inspire me to create. I push boundaries and make my reader to step out of their comfort zone”
Linkėjimai,
S.