Vidas Dusevicius

Vidas Dusevičius

Paprastasis troleibusas (Zooksantela zooksantena)

Bendrosios žinios

Ką žinome apie paprastuosius troleibusus (Zooksantela zooksantena)? Aptinkami skirtingi porūšiai. Rūšių pavadinimus dažniausiai lemia kilmės šalis. Kitaip tariant, susiduriame su migracijos ypatumais. Siekiant išsiaiškinti, kaip gausiai troleibusai gali žiemoti pas mus, kokio dydžio būreliai aptinkami, ir norint atskleisti kitus dėsningumus, reikia kuo daugiau troleibusų stebėtojų duomenų. Tik iš daugelio stebėtojų surinktų duomenų galima susidėlioti aiškesnį šios rūšies paveikslą. Todėl džiaugiamės tuo, kad skaitytojai yra aktyvūs ir maloniai dalijasi savo pastebėjimais. Apibendrinant gautus ir aprašytus faktus, akivaizdu, kad mūsų krašte veisiasi čekoslovakiški šaldytuviniai senukai, netgi vienas kitas kosminis planetinis Soliaris. Lietuvoje ypatingos gyvenimo sąlygos, tad iš minėtų rūšių išsivystė lietuviškasis troleibusas Amber.

Kitados troleibusas buvo laukinis. Pasak garsaus entomologijos etimologo Murmelijaus Ūdriuko, „žodis troleibusas rodo neramią prigimtį, giminystės ryšius su Skandinavijos troliais ir su blusomis“. Mokslininkai vis dar nesutaria dėl šiems gyvūnams būdingo išskirtinio bruožo. Vieni jį vadina ragais, kiti sako, kad tai – ūsai. Yra ir trečioji, šiuolaikinė, versija, pagal kurią – nei ragai, nei antenos ir juo labiau ne ūsai, bet vielos braukymo instrumentas. Manytume, kad ragus turi tik patinai, kurie jais ginasi nuo priešų ir kovoja su kitais patinais. Patelės viršugalvyje yra pora labai ilgų laibų ūselių, kuriuos zoologai vadina antenomis – tai labai taiklus pavadinimas. Stebint ramiai važiuojančią patelę, matyti, kaip jos ūseliai visą laiką juda įvairiomis kryptimis kaip įjungto radaro antenos. Pagal ragų-ūsų-antenų padėtį galime spręsti apie būsenas. Priekiniuose išsidėsto motoriniai neuronai, nuo jų eina aksonai. Užpakaliniai jungia motorinius ir sensorinius neuronus. Šoniniuose arba viduriniuose funkcionuoja juntamųjų nervų sensoriniai neuronai. Matyt, dėl šios priežasties Karlas Linėjus ir sugalvojo tokį lotynišką paprastųjų troleibusų rūšies pavadinimą.

Maždaug tuo pačiu metu, kai miestuose buvo steigiami pirmieji parkai, prijaukinti ir pirmieji troleibusai. Gyvena sėsliai tik parkuose, dauguma didelėmis kolonijomis. Miega kietai, nieko nemato ir negirdi. Sudrebinus orą arba prisilietus prie budinčių ragų-ūsų-antenų, gyvūnas tuoj pašoka. Tenka pripažinti, toli gražu ne visuose miestuose įsteigti parkai, tinkamos gyvenimo sąlygos. Biologai neseniai nustatė, kad paprastasis troleibusas pasaulyje gana retas, ne visur aptinkamas gyvis.

Kai kurie milžinai užauga iki 12 metų ir sveria 3 tonas. Vis dėlto vidutinis ilgis – nuo 4 iki 8 metrų. Spalva įvairi, dažnai ryški, anksčiau priklausydavo nuo tam tikrų pigmentinių ląstelių. Pastaraisiais metais – nuo estetinio reklamos užsakovų skonio. (Lietuvos troleibusų stebėsenos ir apsaugos organizacija aktyviai stebi šį procesą.)

Lekia labai greitai, raketinio variklio principu, staiga išstumdami iš korpuso erdvės orą. Kai kurie, taip greit lėkdami, iššoka iš kelio ir nuskrenda oru iki 40 metrų. Ne tik amarai ir žirneliniai straubliukai turi savo parazitus. Jų turi kiekvienas. Plačiau apie parazitus troleibuso organizme žiūrėkite skyrelyje „Kontrolieriai ir keleiviai. Galimos santykių formos ir parazitavimo rūšys“. Arba „Keleivių ir bagažo vežimo troleibusais Vilniaus mieste taisyklės. Patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-402“.

Kartais prijaukinti ima aikštytis, atsisako vežti keleivius. Nustatyta, kad staiga sudirginus įvyksta nervinis šokas (sukrėtimas – ūsų kritimas), entomologijoje vadinamas tonatoze. Tonatozės ištiktas gyvis tampa visiškai nejudrus, tarytum apmiršta. Išskečia ragus-ūsus-antenas į šonus ir sustoja. Tokiu atveju kiekvieno troleibuso užpakalyje, prie ragų-ūsų-antenų, kabo pririšta virvutė, kad vairuotojas išliptų iš kabinos, griebtų nepaklusnųjį už ragų-ūsų-antenų ir gerai truktelėtų virvute per užpakalį. Nusiramina, atkunta ir tęsia savo įprastą gyvenimo maršrutą.

Pavargę nuo parazitų, ima maištauti, bėga į mišką. Kai miške sutinka naminį autobusą – praryja, net ratų nelieka. Šalinimo funkciją atlieka pulsuojančiosios vakuolės. Vis dėlto miške trūksta elektros energijos, ne visada pasitaiko pasiklydęs žioplas autobusiukas, todėl gyvūnėliams tenka badauti. Jie mėgina gaudyti radijo ar mobiliojo ryšio bangas, tad ragai-ūsai-antenos nuolat virpa. Radijo banga silpnoka, tad gyvūnai lieka alkani, neprivalgę, nepasisotinę. Alkio genami renkasi prie transformatorinių. Ten juos galima gaudyti. Geriausias jaukas – laidas, kuriuo teka elektros srovė. Svarbu neužmiršti, kad srovė turi būti nuolatinė, kitokių jie nemėgsta. Kai prisiartinęs troleibusas pačiumpa jauką, tą patį laidą naudokite kaip lasą. Tada jie smagiai iškelia ragus-ūsus-antenas aukštyn ir bėga savu maršrutu. Vis dėlto, radę pasiklydusį, pastebėję pabėgusį, gal geriau praneškite adresu SĮ „Susisiekimo paslaugos“, Vilnius, Žolyno g. 15, arba nemokama telefono linija 8 800 22 922.

Nuo senovės Egipto laikų kiekvienas troleibusas turi savo numeriuką. Kodėl? Kad žmonės neužmirštų matematikos, skaičių, daugybos, atimties, sudėties, dalybos. Juk žiūrime į troleibusą ir matome skaičiuką, numeriuką – jie primena. Kaip paaiškėjo, skirtingų lyčių atstovai paprastai gyvena atskirais būriais: patelės lakioja palei šaligatvį, o patinai stengiasi laikytis gatvės centre. Gamtininkai mėgėjai gali lengvai atskirti patelę nuo patinėlio pagal numerį: patinėliams būdingi nelyginiai, o patelėms – lyginiai skaičiai.

The Common Trolleybus (Zooxantenna zooxantenna)

General Knowledge

What do we know about the common trolleybus (Zooxantenna zooxantenna)? There are several sub-species to be found. Sub-specie names are normally determined by the country of origin. In other words, certain migration patterns are in place. In order to determine the potential size of the wintering trolleybus population, the common herd size, and other regularities, maximum observational data is required. Only with extensive observation data available can a clearer understanding of the species be achieved. We therefore appreciate the active stance our readers take in sharing their observations. In summation of the facts received and described, it appears that our region is frequented by Czechoslovakian refrigerator-type ancients and even a space-planet Solaris or two. Due to Lithuania’s unique habitation conditions, the indigenous Amber trolleybus has developed here.
Once, trolleybuses were feral. Per the renowned entomology etymologist Murmelius Otterson, “The word trolleybus reveals a worrisome nature, related as it is to Scandinavian trolls and to bugs.” Scholars are still uncertain with the regard to this creature’s distinguishing feature. Some call them horns, others claim these are feelers. A third, modern version states that these are no more horns or antennae than feelers, and in fact they are a tool for scratching wires. We believe that these horns are only found on males who use them as protection against enemies and for fighting other males. The female has a pair of very long thin feelers on its head referred to by zoologists as antennae — a very apt term. When a female rides by, one can easily observe its feelers moving constantly in every direction, much like the antennae on a working radar. The position of the horns/feelers/antennae reflects the animal’s state. The anterior ones contain motor neurons followed by axons. The posterior ones connect motor and sensory neurons. The lateral or medial ones have functioning sensory neurons of the sensation nerves. This must be how Carl Linney came up with the Latin name for the common trolleybus.
Trolleybuses were first domesticated around the time that the first parks were established in cities. They settle only in parks, normally in large colonies. They sleep soundly, unable to see or hear. Yet should the air be shaken or the sensitive horns/feelers/antennae touched, the animal rises immediately. Unfortunately, not all cities have parks and proper habitation conditions. Biologists have recently discovered that the common trolleybus is a rare animal, found in few locations around the world.
Some larger specimens reach 12 years of age and a 3-ton weight. Yet the average lifespan is 4—8 years. The coloring varies, but is usually bright; it once depended on certain pigmentation cells, but lately is more related to the aesthetic tastes of advertising clients. (The Lithuanian Trolleybus Observation and Protection Society is keeping a keen eye on this development.)
The trolleybus propels itself very quickly, based on the rocket engine principle, pushing air out of the body in a sudden boost. Some, in their speedy progress, jump off the road and fly up to 40 meters in the air. Aphids and weevils are apparently not the only animals ridden with parasites. All species are susceptible. More on parasites in the body of the trolleybus — see “Conductors and passengers. Possible forms of interaction and types of parasitism.” Or “Rules of carriage of passengers and cargo by trolleybuses in Vilnius. By resolution No. 1-402 of Vilnius City Council, January 25, 2012.” Some domesticated specimens will become capricious and refuse to carry passengers. Ostensibly, sudden irritation provokes a nervous shock (“feeling off” — “feelers off”), called thanatosis in entomology. An animal experiencing thanatosis will become immobile, seemingly lifeless. It will spread its horns/feelers/antennae to the sides and stop. For such an event, every trolleybus has a rope attached to its horns/feelers/antennae in the dorsal part, enabling the driver to exit the cabin, grab the disobedient beast’s horns/feelers/antennae and give it a good yank. This causes the animal to calm down, return to its senses and continue its usual life route.
When parasites exhaust them, they rebel and run off to the woods. Should a domesticated bus cross their path in the wild, they swallow it whole, wheels included. Evacuation is performed via pulsating vacuoles. Still, the woods lack electric power, and stray buses are scarce, leaving the animals starved. In their attempt to catch radio or cell waves, the horns/feelers/antennae vibrate ceaselessly. Radio waves are weak, so the creature remains hungry, malnourished, famished. The hunger drives them to transformer substations where they can be recaptured. The best bait is a live electric wire. Note that the current must be continuous; they are not attracted to other kinds. When the trolleybus approaches and grabs the bait, use the same wire to lasso it in. Recaptured, they gamely raise their horns/feelers/antennae and set to running along their route. Still, if you see a lost or escaped specimen, it is better to report it to ME “Susisiekimo paslaugos”, 15 Žolyno st., or use the phone line 8 800 22 922 free of charge.
Traditionally, since ancient Egyptian times, each trolleybus is branded with a number. Why? So that people should not forget their maths, numbers, multiplication, subtraction, addition, and division. When we look at a trolleybus and see its number, we are reminded of these. Apparently, the different sexes of the trolleybus seem to flock together: females run along sidewalks, while males keep to the middle of the road. Amateur naturalists can easily distinguish between females and males by their numbers: males typically bear odd numbers, while females have even ones.



Vidas Dusevicius

Date of birth: 18 August 1981, Trakai, Lithuania.
2000: Studied philosophy in Vilnius Pedagogical University (bachelors degree).
2006: Master’s degree in religion studies and research in Vilnius University.
2008: Doctorate of philosophy in Vytautas Magnus University.